Eduardas Mieželaitis (1919–1997)

Paskutinis Eduardo Mieželaičio autobiografinis kūrinys, parašytas paskutiniais gyvenimo metais per mėnesį, 1997 metų vasarį. Pasak paties poeto, tai "faktiškai išpažintis pačiam sau. Nerašau šios knygos niekam kitam, nerašau jos net skaitytojui, kurio nematau dabar ir neįsivaizduoju ateity, rašau ją sau pačiam…".

Tai svarbus ir įdomus pasakojimas: autorius atskleidžia anksčiau neminėtus arba cenzūruotus faktus, atvirai aprašo savo gyvenimo kelią, lemtingus jo epizodus – pirmąsias karo dienas, pokario laikų įtampą, tvyrojusią tarp rašytojų, tuometinės valdžios terorą jų atžvilgiu, aukščiausius jos sluoksnius.

Daug kur stilius gana raizgus ir pompastiškas, daug kur klimpstama į savigraužą, neviltį ar kitų kaltinimus, tačiau per tokį šydą prasimuša autentiški aprašymai, vaikystės Kauno, darbo redakcijoje, karo epizodų ( jie tikrai puikiai parašyti, drastiški, tikri) atmosfera.

Pabaigoje apgailima šiuolaikinė situacija, poetas jaučiasi nereikalingas, nesuprastas ir pjudomas. Dabar sunku išpainioti tą įvykių ir santykių kamuolį, kas kaltas, o kas ne, pats autorius teigia, kad "istorija viską subalansuos".

Beje, jaunimui, E. Mieželaičio dažniausiai nė neskaičiusiam, gal ši knyga būtų taip pat įdomi.… (més)